„Tik įvažiavus į Mažeikius (nuo mūsų kaimo apie 7 km) kažkas turėjo išlipti. Vairuotojas atidarė duris, o mano nešulys su brangenybėmis atsidūrė tarpduryje labai jau nepatogioje pozoje: jį stipriai suspaudė ir sutraiškė dalį kiaušinių. Užrikau: „kiaušee, kiaušee...“, bet ir tai jau nepadėjo.“
Velykų jausmu dalijasi Vytautas Bigaila. Kiekvieno mūsų Velykos brangios ir stebuklingos. O iš prisiminimų išplaukęs jų vaizdas lyg nostalgiškas atvirukas.
Dar iš Žiogaičių Jakštų gražiai atsimenu a. a. tetą Bronę, kuri man visada skirdavo daug dėmesio, o vyresnysis sūnus Paulius (a. a.) buvo kaip ir mano šefas, gidas po Mažeikius.
Čia žiogui iš Žiogaičių jis aprodydavo visokias įžymybes, net į kino filmą mane pirmą sykį gyvenime nusivedė. Atsimindamas tetą Bronę ir jos vyrą Pijų (Pjusaa), galiu pasakyti, jog jie iki dabar man yra pavyzdys, kaip reikia slaugyti, rūpintis savo vaiku, turinčiu negalę.
Kiek daug sukaupti privalai kantrybės, jėgų ir energijos. Mano atminty jų sūnaus Algio paveikslas. Visi keturi jie vėl amžinai sykiu po Mažeikių dangumi, netoli Ventos.
Prisiminiau gana linksmą istoriją. Jei tada mane, kokių aštuonerių metų vyruką, prekeivį, nebūtų išgelbėjusi teta Bronelė, būtų nekas.
Artėjo Velykos. Mane bobutė siųsdavo iš Žiogaičių į Mažeikius parduoti kiaušinių ir kitokių kaimiškų gėrybių. Tada autobusėliai kursuodavo nuo Laižuvos į Mažeikius retai ir būdavo sausakimši. Aš su kiaušinių ir dar kažkokių gėrybių, pavadinkim, taše įsibroviau karoti ant vienos kojos prie durų į autobusiuką su nosimi (toks jo išorės apibūdinimas).
Tik įvažiavus į Mažeikius (nuo mūsų kaimo apie 7 km) kažkas turėjo išlipti. Vairuotojas atidarė duris, o mano nešulys su brangenybėmis atsidūrė tarpduryje labai jau nepatogioje pozoje: jį stipriai suspaudė ir sutraiškė dalį kiaušinių. Užrikau: „kiaušee, kiaušee...“, bet ir tai jau nepadėjo.
Išlipęs galvoju, ką daryti: negi toks eisi į bobturgį netoli bažnyčios. Pas Bronelę – gal kuo nors padės. Ir iš tikrųjų ji man iš tos košės atrinko sveikuosius, apiplovė, svogūnų kasą ir kitas prekes sutvarkė – ir aš visas švytintis pirmyn į turgelį. Parduoti, kas liko, sekėsi greitai, nes sveikus kiaušinius nupirko moteriškė iš karto, kai paaiškinau, kas atsitiko. Tais laikais šios poniutės juos supirkdavo nebrangiai ir veždavo į Rygą perparduoti. Va, tokiame beveik tarptautiniame šventiniame „biznyje“ teko dalyvauti.
Kai grįžau su menka suma saujoje, Babulioks (taip vadindavome senelę) iškart paklausė, kodėl tiek mažai teparvežiau pinigų. Paaiškinau, kad tąkart kiaušinių visur užversta – labai jau žemos buvusios kainos, o svogūnus, girdi, tekę parduoti pusvelčiui, kadangi lukštai kiaušinių dažymui negausiai tedengė šių daržovių galveles, nors jos, ir dabar atsimenu, atrodė pakankamai išvaizdžios. Česnakai vėl kažkur pabyrėjo. Atsitikimą autobuse nuslėpiau.
Iš bobutės akių supratau, kad nepatikėjo, bet man niekada daugiau nepriekaištavo.
Nuotr.
1959 m. Vytautas Bigaila Viekšniuose (Žiogaičių kaimas priklauso šiai parapijai). Fotoateljė su mama Zita Bigailiene nufotografuoti Vytauto Pirmosios komunijos proga. Tai panašiai tas laikas, kai V. Bigailą buvo galima sutikti Mažeikių bobturgyje prie bažnyčios.
