„Tas pumpuro plyšimo momentas. Stebuklas, kuris trunka mirksnį. Virsmas iš negyvenimo į gyvenimą. Iš negarbės – į garbę. Toliau – visokios abejonės ir... kasdienis kojų mazgojimas. Arba... kitų Velykų laukimas. Tegu Velykos būna šventos. Tegu būna Gyvenimas.“
Velykų jausmu dalijasi Zita Reipienė.
Juk esate girdėję tokią mįslę? Prakalei ledą – radai sidabrą. Prakalei sidabrą – radai auksą. Kas?
Gal Velykos ir yra kvietimas kaip nors prisikapstyti iki to aukso? Gyvybės amžinumo, Gyvenimo apstumo paslapties?
Ar tai įmanoma neatradus asmeninio santykio su Prisikėlusiuoju, t. y. su Jėzumi Kristumi? Šiandien man atrodo, kad nelabai. Šiandien jaučiuosi esanti kelyje, o Velykos – tarsi to kelio poilsio stotelė. Gal kažkas sutvarstys žaizdotas mano kojas. Gal kažkam kojas numazgosiu aš. Ar tai būtų jau atrasto tikresnio, autentiškesnio santykio su Prisikėlusiuoju ženklai? Galbūt.
Prisikėlimas – stebuklas. Kaip ir Gyvybės sugrįžimas į Žemę. Tas pumpuro plyšimo momentas. Stebuklas, kuris trunka mirksnį. Virsmas iš negyvenimo į gyvenimą. Iš negarbės – į garbę. Toliau – visokios abejonės ir... kasdienis kojų mazgojimas. Arba... kitų Velykų laukimas.
Tegu Velykos būna šventos. Tegu būna Gyvenimas.