heart

Velykų belaukiant. Penkta dalis

calendar
2024 kovo 29D.

Tas gyvenimas trapus kaip margučio lukštas...

Kiekvieno mūsų Velykos brangios ir stebuklingos. O iš prisiminimų išplaukęs jų vaizdas lyg nostalgiškas atvirukas.

Velykų jausmu dalijasi Ona Gudaitytė.

Velykų jausmas mane veda į vaikystę... Ir norisi dzūkuoti!..

Velykos su savimi atnešdavo ir pavasarį. O tai reiškė, kad prasidės kiemo smagumai, laukai, miškai bei visokie nuotykiai. Dažniausiai per Velykas oras išpuldavo visai geras. Kažkaip šviesiai, saulėtai prisimenu. O gal laikas viską apnešė stebuklingomis dulkėmis ir viskas regisi tarsi gražus sapnas... Atsigamina kvapai, spalvos ir tas saldus laukimo jausmas.

Mano šeima buvo religinga, todėl visų pasninkų laikėmės griežtai, ar vaikai, ar suaugę – visi pasninkavome. Ir ne tik Didįjį penktadienį, o praktiškai visą savaitę prieš Velykas.

Įsivaizduokite, koks išbandymas būdavo, kai Mamytė tomis dienomis virdavo šaltieną. Tie kvapai buvo nepakeliami išsipasninkavusiam vaikui. Net ir dabar, po tiekos metų, užuodžiu tą kvapą ir jaučiu skonį. Nuvirusius kaulelius Mamytė duodavo mums, vaikams.

Pasičepsėdami apčiulpdavome kožną kaulelį, kožną kremzlytę. Bet jeigu virdavo pasninko dieną, tai pasičepsėdami grauždavo šunys, o mes seilę varvindavome ir nuoširdžiai piktindavomės visais pasninkais.

Kitas išbandymas buvo krienais. Prekybcentrių krienai – tik blankus kaimiškų krienų šešėlis. Mes, vaikai, eidavome į arimą rinkti krienų šaknų. Dargi ir pasivaržydavome su sese, kuri daugiau ir storesnių pririnks. Tada tų krienų pilni arimai būdavo. Plonų neimdavome, tik storiausius ir didžiausius, kurie sunkiai išraunami duodavosi. Tačiau įveikus galingą krieną beveik olimpinis džiaugsmas apimdavo. Nieko verti seni, sausi, be macnumo krienai būdavo apeinami ratu. Gal čia ir populiaraus posakio apie senus krienus šaknys?.. Taigi, senus krienus atpažinti išmokau dar vaikystėje.

Surinktus krienus reikėdavo sutarkuoti, o tada ir prasidėdavo linksmybės. Va čia krienai paleisdavo visą savo zlastį, visą macnumą, sukauptą per žiemą, ir taip užgrauždavo akis, kad ašaros kaip pavasarinis lietus plūsdavo per žandus. Tarkuodavome pasikeisdami, nes šitas darbas – ne silpniems. Krienai virkdydavo visus iš eilės. Tekdavo atidaryti net pirkios duris, kad išsivėdintų krienų pasiutimas. Mamytė krienus maišydavo su majonezu, su burokėliais, kad bent kiek tą macnumą sušvelnintų. O patiems drąsiausiems palikdavo krienų be priedų. Visi ragaudavome krienų bei gardžiai juokdavomės, kai krienų macnumas mušdavo per nosį ir ištrykšdavo ašaromis. Neįsivaizduoju velykinio stalo be krienų. Tasai jų macnumas drūčiai gelbėjo velykinių valgių apsunkintiems pilvams.

Velykų dieną Mamytė virdavo riebią kopūstienę su daug mėsos ir gamindavo ciklienį. Pavadinimas mandras, bet valgis paprastas. Virtų burokėlių, tarkuotų burokine tarka, mišrainė su šabalbonais, svogūnu, pagardintų druska, pipirais ir aliejumi. Šabalbonais vadinome pupeles. Man taip nerealiai skanu būdavo, taip skanu! Po griežto pasninko maistas tapdavo švente.

Mamytė kepdavo mielines būlkas (mes vadiname būlkomis) pečiuje, o šventėms pertepdavo su uogiene ar įdėdavo aguonų. Paprasta būlka virsdavo nepaprasta. Visi svečiai gaudavo lauktuvių po gerą gabalą būlkos. Dar ir dabar, būdama aštuoniasdešimt aštuonerių metų, Mamytė iškepa būlkų. Tuomet tos būlkos atstojo tortus. Nėra net ką lyginti su maximiniais tortais... Buvo skanu, nes saldumynų daug negaudavome. Naminiai sausainiai, gruzdai – va ir visi saldumynai.

Kiaušinių marginimas buvo ne darbas, bet malonumas. Margindavome su vašku. Į pagaliuką įsmeigdavo ploną vinuką, konservoje ištirpdydavo vaško ir palikdavo šitą darbą mums, vaikams. Dažydavome su kvarba (taip dažus vadinome) ar svogūnų lukštais. Mamytė turėdavo kelių spalvų kvarbos, nes vilnonius siūlus dažydavo. Jeigu kiaušinis įtrūkdavo, tai nusikvarbavodavo ir baltymas. Ale skoniui tai nekenkė ir niekas nepaisė. Dabar ne tiek trucyznos suvalgom ir nieko!

Svečiai atsinešdavo savo margučių, tai būtinai visiems susidaužt reikėdavo. Kiek aistrų, kiek azarto, kiek džiaugsmo ar nusivylimo šūksnių, kiek emocijų sukeldavo tas daužymas! Aišku, suaugusieji dar palydėdavo dviprasmiškais juokeliais – visi stengėsi išsirinkti kietus, tvirtus kiaušinius. Savaitę po Velykų tuos margučius valgydavom, nes gaila išmesti būdavo.

Visada eidavome į Velykines Mišias. Parsineštu šventintu vandeniu Tėtis visada apšlakstydavo stalą su maistu, dar po gurkšniuką išgerdavom, kad pirma tas šventumas išsipasninkavusius kūnus užpildytų. Tada imdavome margučius, tikėdamiesi, jog pasitaikys su drūtu lukštu ir bent pirmą daužimą neskils. Atvažiuodavo tetų, dėdžių, pusseserių su pusbroliais. Pilni namai žmonių, klegesio, juoko, lyg nei žiemos, nei ilgo pasninko būta anei rūpesčių. Smagu buvo...

Didžiąsias metų šventes visada suvažiuodavome švęsti pas Tėvus. Toks nemažas būrelis susėsdavome už stalo. Kiekvienais metais tas būrelis pasipildydavo ir prasiplėsdavo. Kažkada gerokai virš trisdešimt mūsų genties suskaičiavau. Čia be tetų, pusbrolių ir pusseserių, tik sava šeima. Ir vėl tie patys: „nu, katro šiemet kiaušiniai kietesni“... krienų macnumas... Mamytės „nu jau šiemet nieko nedarysiu“... būlkos ir bandos su sviesto ir kiaušinių padažu, katrų negali susiturėt valgydamas, nors žinai, kad dūsausi savaitę, kolei susikratys...

Beveik jau norėčiau rašyti „gyveno ilgai ir laimingai“, bet... Atsitiko karantinas, pavogęs Kūčias, Velykas, galimybę sueiti visiems kartu. Tai buvo liūdniausios šventės mano gyvenime, be didelės ir triukšmingos genties.

Ateina toks metas, kai tas būrelis ima retėti ir kiekvienas buvimas kartu tampa labai brangus. Tuomet prisimeni visas tas akimirkas, juokus, jauti Mamytės būlkų skonį, o krienų macnumas ištveriamas...

Tas jausmas ir yra Velykos.

Gyvenimas įneša savo korekcijų ir ką jau čia bepadarysi. Tėčio jau nebėra, bet liko Mamytė. Tai pas ją ir važiuosim. Važiuosim namo. To macnumo pasiilgstam. O po teisybei tai vieni kitų. Kad tas gyvenimas trapus kaip margučio lukštas...