„Velykų laikas man nuspalvintas saulės spalva ir net kai jos nėra, ji, regis, šviečia. Kaip ir viltis gyventi kasdien – ne rytoj, ne poryt, ne po metų. Gyventi mylint gyvenimą ir žmones, tuos, su kuriais išsiskiriame kasryt, kad vakare vėl susitiktume, ir tuos, kurie yra kiekvieno mūsų dienoje.“
Velykų jausmu dalijasi Vida Grišmanauskienė. Kiekvieno mūsų Velykos brangios ir stebuklingos. O iš prisiminimų išplaukęs jų vaizdas lyg nostalgiškas atvirukas.
Velykos man kalba apie šviesą, apie šviesą matyti ir šviesą justi.
Tai visada būna pavasaris – daugiau įvairiatonės žalumos gamtoje, saulės spinduliai dažniau paliečia. Tačiau man Velykos – ne tik šviesa aplink, man – šviesa mintyse, žodžiuose, sprendimuose, jausmuose. Tai lyg dar viena starto linija pradėti naujai, kitaip, atviriau, tikriau, taikiau.
Pagrindinius šventimo momentus atsinešiau iš tėvų namų. Buvome didelė šeima – tėvai ir penki vaikai, kūrėsi šeimos – Velykų pusryčių stalas ilgėjo. Didžiosios savaitės darbai buvo padalinti, o Didįjį šeštadienį margindavome margučius, tėvai rūpinosi, kas bus padėta ant šventinio stalo, visada vakare eidavome į bažnyčią parsinešti švęsto vandens ir ugnies, kad saugotų namus ir mus, juose gyvenančius.
Gyvenome arti bažnyčios – ji vos ant kalnelio, tad ankstyvos Velykų ryto Mišios buvo savaime suprantamas dalykas. Dar jos ankstyvesnės tapdavo, nes skubėdavome anksčiau, kad tilptume į bažnyčią. Tiesa, vaikystėje teko adoruoti ir dalyvauti Velykinėje procesijoje – tai vaikams buvo įdomu, mat procesijos nariai turėjo galimybę dalyvauti Mišiose patogiai būdami šalia altoriaus, o ne sausakimšoje žmonių spūstyje.
O dabar Velykoms ruošiuosi nuo Verbų sekmadienio. Tądien būtinai paplaku namiškius pašventinta verba: „Ne aš plaku – verba plaka, po nedėlios bus Velykos.“ Ir nesvarbu, kad dukros jau užaugo, tai tapo tokia svarbia ir smagia mūsų šeimos tradicija.
Velykos man visada yra susitikimai. Ir šiandien saugome tėvų paliepimą būtinai susitikti per didžiąsias metų šventes. Tad nesvarbu, kuriuose namuose švenčiame, stipriausių margučių džiugios varžytuvės visada vyksta. Kažkokie burtai – kiekvienas šeimynykštis žiūri į jų krepšelį, ir akys bėgioja, renka ne gražiausią, nes jie visi dažniausiai savaip gražūs, o stipriausią. Iš vaikystės atėjo žinojimas, kad pats stipriausias bus tas, kuris pats smailiausias, tuomet visiems kitiems nepavyks atsilaikyti. Na, ir dar tokia maža smulkmena – valgomas tik tas margutis, kuris sudužo, stipriausias laukia savo eilės pralaimėti. Azarto pakanka ir vaikams, ir suaugusiems.
Paklausiau savo dukrų, kokie žodžiai joms yra Velykos? Šiandien jie tokie: šeima, šeimyniškumas, atgimimas, pavasaris, saulė, spalvos, margumas, ramybė, bet kartu ir šurmulys, džiaugsmas. Viliuosi, kad kiekviename jų bus kruopelė emociškai brangių dalykų, kuriuos jos išsineš ir į savo namus. Ir taip tęsis...
Velykų laikas man nuspalvintas saulės spalva ir net kai jos nėra, ji, regis, šviečia. Kaip ir viltis gyventi kasdien – ne rytoj, ne poryt, ne po metų. Gyventi mylint gyvenimą ir žmones, tuos, su kuriais išsiskiriame kasryt, kad vakare vėl susitiktume, ir tuos, kurie yra kiekvieno mūsų dienoje.
Gražių Velykų Jums!
P. S. Supratau, kad paprastas klausimas „Koks jausmas yra Velykos?“ – labai sudėtingas, išsibarstęs prisiminimų ir šiandienos minčių dėlionėje. Sau pasižadu – ši Didžioji savaitė tegul būna man laikas ir savo dėlionės dalelių surinkimas į vientisą vaizdą ir jausmą.
