„Šv. Velykų proga nuoširdžiai linkiu kiekvienam žmogui „prikelti“ savyje pačius tyriausius ir gražiausius jausmus, žvelgti vienam į kitą ne kaip į priešą, o kaip į draugą. Neskubėkim teisti, skubėkim suprasti, juk mes visi ne tobuli ir ne amžini. Prisiminkite – gyvenkite ne tik dėl savęs, bendrystėje ir draugystėje slypi patys gražiausi ir vertingiausi dalykai, kurių niekada nenusipirksite už pačius didžiausius pinigus.“
Velykų jausmu dalijasi alytiškė Daiva Kvaraciejūtė.
Kiekvieno mūsų Velykos brangios ir stebuklingos. O iš prisiminimų išplaukęs jų vaizdas lyg nostalgiškas atvirukas.
Šv. Velykos – Kristaus prisikėlimo šventė, bene svarbiausia šventė kiekvienam tikinčiajam, krikščioniui. Dar ši šventė visiems asocijuojasi su tikrojo pavasario pradžia, kai orai vis labiau šyla, nuotaika gerėja ir susitikimai su draugais bei artimaisiais dažnėja. Tačiau koks gi tas tikrasis Velykų jausmas ir džiaugsmas?
Kai buvau maža, Velykas švęsdavome kaime, po rytinių Mišių, kur susirinkdavo beveik visi giminaičiai ir žaisdavome įvairius žaidimus. Stalas visuomet būdavo pilnas įvairiausių skanėstų ir, žinoma, pačių įvairiausių margučių. Tikrindavome, kurio margutis stipresnis, arba tiesiog ridendavome juos, kurio toliausiai, tas ir laimėdavo. Didžiausias džiaugsmas buvo, jei per Velykas šviesdavo saulė, ji buvo svarbus šventės akcentas tada ir yra dabar. Buvo gera praleisti laiką visiems kartu ir pabendrauti, pasidžiaugti atbundančia, žaliuojančia gamta, paukščių čiulbėjimu ir aptarti ateities planus.
Dabar viskas kiek kitaip, nes laikas nestovi vietoje, ir tai, kas kažkada atrodė, kad niekada nepasikeis, pasikeitė. Prabėgo nemažai metų ir iš tų mažų vaikų jau tapome suaugusiais, turinčiais savus darbus, reikalus, kai kurie jau ir šeimas, vaikus, kitus namus.
Velykas švenčiu su šeima, pačiais artimiausiais ir mylimiausiais žmonėmis. Ir nieko netrūksta, nes visa, kas brangiausia ir svarbiausia šioje žemėje, telpa viename kambaryje. Stalas mažesnis, bet mama visada pagamina skanaus maisto ir pasirūpina margučiais. Manau, kad kiekvienam vaikui geriausia pas mamą, nes ji visada stengiasi dėl savo vaikų ir šeimos. Žaidimų nebeliko, tačiau išliko tas tvirtas, visus jungiantis ryšys, kai mėgaujiesi kartu praleistu laiku.
Nepaisant to, kad pats Velykų šventimas metams bėgant pasikeitė, tačiau jausmas liko toks pat. Bendrystės, dalinimosi vienas su kitu viskuo, ne tik margučiais. Šiais laikais visko aplink mus labai daug, tik to, kas svarbiausia šioje žemėje – maža. Ir gal paklausite: „O kas gi svarbiausia šioje žemėje?“ Aš atsakysiu labai paprastai. Svarbiausia yra gyventi ne tik dėl savęs. Kai moki dalintis duonos kąsniu, geru žodžiu ar patarimu, kai lauki kitų ir pats esi laukiamas, tai yra didžiausias sielos džiaugsmas! Būti reikalingam ir jaustis reikalingam, mylimam. O juk visa, ką atiduodame kitiems, mums patiems ir sugrįžta.
Šv. Velykų proga nuoširdžiai linkiu kiekvienam žmogui „prikelti“ savyje pačius tyriausius ir gražiausius jausmus, žvelgti vienam į kitą ne kaip į priešą, o kaip į draugą. Neskubėkime teisti, skubėkime suprasti, juk mes visi ne tobuli ir ne amžini. Prisiminkite – gyvenkite ne tik dėl savęs, bendrystėje ir draugystėje slypi patys gražiausi ir vertingiausi dalykai, kurių niekada nenusipirksite už pačius didžiausius pinigus.
