heart

Velykų belaukiant. Pirma dalis

calendar
2024 kovo 27D.

„Vėsus Velykų rytas. Einu šalia mamos. Turėčiau matyti, kokia graži prasikalusi pirma žaluma, bet aš – labiau negu matau – girdžiu. Girdžiu, kaip džiugiai iš naujumo gurgžda mano bateliai. Odiniai, naujutėlaičiai, samanų žalumo, su dviguba siūle ir raišteliais. Ak!..“

Kiekvieno mūsų Velykos brangios ir stebuklingos. O iš prisiminimų išplaukęs jų vaizdas lyg nostalgiškas atvirukas. Velykų jausmu dalijasi alytiškė Lina Miškinytė-Tumasonienė, šiuo metu gyvenanti Lemonte (Ilinojaus valstija, JAV). Istorijų bus ir daugiau.

Rytas. Švara. Užstalė. Giminė. Skanumynai.

Namai išblizginti (net langai, nesvarbu, kad nelabai šilta). Iščiustyti ir mes, vaikai. Tėvai vedasi ankstyvų Mišių. Uolia katalike netapau, bet nesu ir, pasak mamos, praštariekas. Vaikystėje pasirinkimo nebuvo – per Velykas marš į bažnyčią. Dar nepriėjai Pirmos Komunijos? Nieko, šiaip paklausysi. O kas išpažinties eis (o eis būtinai!), alkanais pilvais nepabūna – spaviedzin tck šitep.

Bažnyčia sausakimša, pasimetu nuo mamos, bet gudruolė kažkur priekyje tik jai vienai būdingu kosuliu drąsina – nebijok, ji kažkur netoliese.

Po Mišių greit nesiskirsto – šventoriuje lūkuriuoja vieni kitų, sveikinasi, šnekučiuojasi, kažko linki. Greičiau jau eitume namo – dar iš vakaro tiek visko prigaminta!.. Didžiajame kambary ilsisi storapilvis mielinis pyragas blizgančia ruda plutele ir netikras zuikis juodų pipirų akutėm. Jo styrančios ausys – du lauro lapeliai. O šaltai išnešta visa kita: košeliena, karkos vyniotiniai, vinigretas su pupelėm… Ak, ir nieko nedavė net paragauti – pasninkas yra pasninkas.

Viso to gėrio vieni nevalgysime – tikrai užeis giminių. O mano krikšto mama bus prikepusi prausiamą bliūdą trapiausių rožių! Ne žagarėlių – dar gležnesnių! Jos apipūstos cukraus pudra ir todėl atrodo dar pažeidžiamesnės. Užtat kiek daug! Niekas mūsų nestabdo – imk kiek tik nori! Taip ir darom. Valgome laigydami po kiemą. Vidun užlekiame tik paprašyti tėvų ko kito. Mat mūsų prie stalo, ant kurio yra ir degtinės, niekas nesodina. Vaikams ten ne vieta. Bet ir neprašom – pribėgam kas prie savo tėvų, ir per petį gauname ko panorėję.

O kiaušiniai? Nepaminėjau? Taip, svogūnų lukštais jų pridažyta irgi nemenkas dubuo, o ir patys prisikiaušiniausime. Grįžę iš bažnyčios privalomai susidaužėme ir suvalgėme po vieną ar du.

Nepamenu, kiek ilgai vaišės trukdavo, bet mums jos neprailgdavo. Tik, menu, mama su tėvu prie durų išleidinėja svečius ir atsibučiuodami kiekvienam – tartum po burtažodį – įsega tą pačią frazę: „Dovanok, Julyte, jei kas buvo ne taip”, „Dovanok, Vladeli, jei kas buvo ne taip”...

Ką dovanot? Kur ta dovana? Mano jaunoje galvelėje niekaip nesueina, bet tiek to, esu labai pavargusi…

…Daug jau Velykų ir pasitikau, ir palydėjau be tėvų, bet nė vienos neapsieina be jų paminėjimo. Nes vis tiek šalia atsiranda kažkas, ką domina tavo vaikystės prisiminimai. Svarbiausia – nelikti vienam. Kitaip kam gi papasakočiau, kam apsakyčiau tą patį nuostabiausią pasaulyje jausmą: Vėsus Velykų rytas. Einu šalia mamos. Turėčiau matyti, kokia graži prasikalusi pirma žaluma, bet aš – labiau negu matau – girdžiu. Girdžiu, kaip džiugiai iš naujumo gurgžda mano bateliai. Odiniai, naujutėlaičiai, samanų žalumo, su dviguba siūle ir raišteliais. Ak!..