Kai artėja Velykos, Dzūkijos kaimuose kvepia ne tik šviežiai iškeptu pyragu ar šventiniu kumpiu. Kiekviename trobesyje, kur bent viena darbšti moteriškė, ima spragsėti žvakės liepsna, suskamba vaikų juokas, o ant stalo rikiuojasi kiaušiniai, pasiryžę virsti margučiais – gyvaisiais pavasario stebuklais.
Didžiojoje Nemuno kilpoje, Siponių kaime, gyvenanti Ona Sadauskienė – viena iš tų, kurių rankose margutis tampa ne tik šventės akcentu, bet ir gyvenimo istorijos dalimi. „Čia, vaikeli, mano Velykų profesija“, – šypteli moteris, pakeldama savo meistriškai numargintą kiaušinį.
Iš svogūnų lukštų ir britvos brūkšnių
Onos vaikystėje margučių laukimas buvo ypatingas. „Svogūnų lukštais dažydavom. Vyrai britvom skutinėdavo – labai gražūs išeidavo. Tai mes nuveidavom pas močiutę per Velykas kiaušiniaut ir tada nei ragažiukių, nei kokių maišelių neturėjom, tai dėdavom tada in kišenius, tai jei gerai, jei nenugriūni, o buvo Velykų rytas, su sniegu, tai parnešam kišenius pylnus košės“, – besijuokdama prisimena ji.
Marginimas nebuvo tik moterų darbas. Dzūkijoje šį amatą mokėjo dauguma: „Margino daug kas, vaikeli. Moterys visos margino, o ir vyrai buvo. Vienas mūsų kaimynas vašku margino taip gražiai, kad visi sakydavo: čia Jono margučiai.“ Onutė pamena ir draugės namuose matytus jos senelio ir pusbrolių skutinėtus margučius, kurių raštai išgaunami skutant spalvotą kiaušinį skutimosi peiliuko ašmenimis ar nedideliu peiliuku išgaląstu į odinį diržą.
Kiekvienas raštas turėjo savo simboliką – saulutės, žalčiukai, vingiuotos linijos ne tik puošė kiaušinį, bet ir saugojo nuo blogio, žadino derlių, kvietė sveikatą.
Žali ar virti?
Nuo seno buvo ginčijamasi, ar marginti virtus, ar žalius kiaušinius. Ona turi savo tvirtą nuomonę: „Mano visi kiaušiniai žali. Galima išsipūst, kas moka – skylutę prasigręžia ir išpučia. Dukterėčia visą medį nukabina tokiais margučiais.“
Kartą Ona padovanojo anūkams dešimtį žalių margučių. „Tai jie išsivirė, sako, viduj visokių šposų, tokių kiaušinių tai nevirkit! Jei jau negeras, tai užkaskit“, – juokiasi moteris.
Teta Monika Kedelytė, iš kurios Ona perėmė daug amato paslapčių, margindavo ir žalius, ir virtus. „Bet pirktiniai kiaušiniai labai silpni – įdėsi virt, ir išsižios“, – aiškina Ona.
Įrankiai iš šepečio vinuko
Įspūdingiausia – Onos marginimo įrankiai. Pasirodo, juos ji pasidaro pati. „Apsidrožiu pagaliuką, įsikalu adatėlę – ir viskas. Šitos adatėlės būna nuo vyrų marškinių, parduotuvėj būdavo. O kartais ir nuo šepečio vinuką pritaikai“, – rodydama savadarbį įnagį pasakoja margintoja.
Tokie paprasti įrankiai sukuria sudėtingus raštus: smulkias saulutes, grakščius vingius, net užrašus. Interviu metu Ona išrašo ant kiaušinio: „Rasa, tau Velykų margutis“ – ir paduoda muziejininkei. „Gal kreivai, bet iš širdies“, – priduria.
Marginimo virtuvė
Prieš marginant kiaušinį būtina nuplauti. „Plaunu druska ir soda. Sodos patrini – nusivalo visi užrašai nuo pirktinių kiaušinių“, – pasakoja Ona.
Dažų paslaptys taip pat svarbios. „Medvilniniai dažai – geriausi. Ištirpini tabletę šiltam vandeny, įpili truputį acto. Bet ne per daug – kitaip aptrauks kiaušinį sluoksniu. Geriausia margutį dėti, kai dažai ataušę, nes karšti nuima vašką“, – aiškina ji.
Visą procesą lydi juokas, pokštai ir šeimyniškas šurmulys. „Nemargini, kai reikia karves melžt, – tada ne margučiai galvoj“, – šypteli Ona.
Velykos fermoje ir kolūkyje
Ne visada margučiai buvo tik namų reikalas. Kolūkio laikais Ona tris metus dirbo fermoje – ir ten margučiai tapo kone gamybos planu. „Labai daug margindavom. Po kelis šimtus. Kiekviena norėjo savo raštą parodyt, kas gražiau, kas ne taip, bet vis tiek visi pasimargindavo. Dyrbom keliose. Viena margina, kita jau in dažus mirko, kita vėl ką“.
Margučiai buvo ne tik šeimos, bet ir bendruomenės pasididžiavimas. „Kas per gaspadinė, jei Velykoms negali margučio pasidaryt?“ – retoriškai klausia Ona. Velykos buvo didžiausia metų šventė, o margutis – jos širdis.
Šeimos tradicija
Marginimo meną perėmė ir Onos giminės. „Mano dukterėčia visą eglutę nukabina margučiais“, – sako ji. Kita giminaitė labiau linkusi į audimą ir siuvinėjimą, bet marginimo paslapčių taip pat žino.
Šis „kruopštumo genas“ paveldėtas iš Onos tetos Monikos – nagingos audėjos ir karpinių meistrės. „Ji ir margino, ir audė, ir siuvinėjo. Rankdarbiai buvo jos pasaulis“, – su pagarba kalba Ona.
Juokas ir skausmas – to paties gyvenimo dalis
Kalbėdama apie margučius, Ona nuolat juokiasi. Tačiau tarp pasakojimų pasigirsta ir liūdnesni prisiminimai: „Vyras numirė, likau su šešiais vaikais – mažiausiai keturi, vyriausiam vienuolika. Nebuvo kada nei margint, nei švęst. Bet viskas išėjo gerai – viską apsidirbau.“
Šios istorijos margučiui suteikia dar daugiau prasmės – jis tampa ne tik šventės ženklu, bet ir gyvybės, stiprybės simboliu.
Margutis – kaip saulė
Sėdėdama prie stalo, Ona rankose vartalioja kiaušinį, tarsi saulę. Ranka, nors kiek drebančiai, bet užtikrintai, suka žalčiuko raštą. „Sako visi: gražu. O aš parodau, kur negerai padariau. Tai atsako: čia taip turi būt“, – nusijuokia. Margutis jos rankose tampa ne tik meno kūriniu, bet ir gyvenimo filosofija: suklupsi – pataisysi, nusijuoksi, pradėsi iš naujo.
Iš kartos į kartą
Dzūkijos margučiai – tai daugiau nei kiaušiniai. Tai pasakojimai, perduodami iš tetos Monikos anūkei Onai, iš Onos – dukterims, dukterėčioms, anūkams. Tai gebėjimas pritaikyti buities smulkmeną – vinuką, adatėlę ar sodą – kūrybai. Tai šventės šurmulys, kai net triukšme girdisi tradicijos ritmas.
Ir tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo tik paprastas margutis, iš tiesų yra visas pasaulis: darbas, džiaugsmas, skausmas, tikėjimas.
„Margutis – kaip žmogus, – sako Ona Sadauskienė. – Jei per daug kaitini, suskyla. Jei su meile palieki, tai laikosi ilgai.“
Straipsnis parengtas pagal Alytaus kraštotyros muziejaus Etnografijos skyriaus muziejininkų įrašytą interviu 2023 m.
