Alytaus miesto savivaldybės administracijos I aukšto galerijoje pristatyta ypatinga paroda – čia eksponuojami Alytaus miesto savivaldybės administracijos Buhalterijos skyriaus patarėjos Vilmos Bautronienės mamos Danutės Macikonienės siuvinėti darbai. Tai ne tik kruopštaus rankdarbio ekspozicija, bet ir jautrus pasakojimas apie gyvenimą, atmintį, ištvermę bei kūrybos galią.
Danutės Macikonienės gyvenimo istorija – tyliai, tačiau labai stipriai per laiką nuausta atminties, kantrybės ir kūrybos gija. Ji gimė 1946 metų vasario 17 dieną Radvilonių kaime, Veisėjų krašte. Vos trejų metų sulaukusi, 1949-ųjų kovą, kartu su šeima buvo ištremta į Sibirą. Ten prabėgo dešimt jos vaikystės metų – kupinų išbandymų, tačiau kartu atnešusių ir pirmuosius kūrybinius atradimus.
Būtent Sibire, dar būdama vaikas, Danutė išmoko siuvinėti kryželiu. Kas ją to išmokė, šiandien ji jau nebeprisimena, tačiau pirmasis jos darbas – „Lapė miške“ – kartu sugrįžo į Lietuvą ir tapo simboline ilgo kūrybinio kelio pradžia.
1959 metais sugrįžusi į Lietuvą, o nuo 1960-ųjų gyvenanti Alytuje, ji ilgam buvo atitolusi nuo šio kruopštaus amato. Tačiau prieš tris dešimtmečius siuvinėjimo drobė vėl atsidūrė jos rankose – ir, regis, pasiliko visam laikui. Vienas darbas sekė kitą, gėlės virto paveikslais, o kiekvienas jų – vis kruopštesnis, šiltesnis ir iškalbingesnis.
Parodos atidarymo metu šiltai bendraudama darbų autorė pasakojo, kad visi paveikslai jai vienodai brangūs, todėl išrinkti vieną mylimiausią būtų labai sunku. Anot jos, nebuvo ir itin sudėtingų ar sunkių darbų – visi siuvinėti su malonumu, visi sekėsi savaip lengvai ir mielai.
Danutė neslėpė, kad siuvinėjimas – itin įtraukiantis užsiėmimas. Kartą pabandžius, labai sunku sustoti – nuolat norisi sugrįžti prie rankdarbio, tęsti pradėtą paveikslą, imti naują drobę ir vėl kurti. Ji juokavo, kad siūlų namuose visuomet būdavo sukaupta didžiulė gausybė, o vos pritrūkus kokio nors atspalvio, iškart skubėdavo į parduotuvę papildyti atsargų.
Per daugelį metų sukurta gausybė darbų iškeliavo į artimųjų, draugų ir giminaičių namus – kaip šiltos dovanos, prisiminimai ir ryšio ženklai. Tačiau nemažai paveikslų iki šiol saugomi ir pačios autorės namuose – dalis jų dar net neįrėminti, tyliai laukiantys savo vietos ant sienos ar būsimo žiūrovo žvilgsnio.
Šiais metais Danutė Macikonienė atšventė garbingą 80-ies metų jubiliejų bei simboliškai pažymėjo trisdešimtmetį nuo tada, kai siuvinėjimas vėl tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi.
Parodos atidarymo metu netrūko ir šiltų juokų – buvo sakoma, kad pirmoji paroda tarsi pralaužia ledus ir tampa repeticija prieš būsimas ekspozicijas. Tad autorei linkėta, kad ši paroda tikrai nebūtų paskutinė, o jos darbai dar ne kartą džiugintų žiūrovus.
Ši paroda – tai rankdarbiai, kuriuose gyvenimo istorija, išsiuvinėta siūlu po siūlo, kryželiu po kryželio. Ji primena, kad net ir trapiausi dalykai – prisiminimai, kantrybė, meilė bei nuoširdus kūrybos džiaugsmas – gali sukurti kažką nepaprastai tvirto ir gražaus.
