Tarptautinės žavėjimosi augalais dienos proga Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka kviečia susipažinti su ilgamete bibliotekos administracijos ir archyvo darbuotoja Nijole Giedraitiene – žmogumi, kuris kasdienybę bibliotekoje jungia su išskirtine meile rožėms, literatūrai ir gyvoms istorijoms.
Nijolė bibliotekoje dirba jau daugelį metų ir sako, kad gražiausia darbo dalis jai – jausmas, kad gali prisidėti prie žmonėms svarbios vietos kūrimo.
„Nors mano darbas administracinis, smagu matyti gyvą bibliotekos kasdienybę — renginius, susitikimus, ateinančius žmones ir jausti bendruomenės pulsą. Biblioteka šiandien yra daug daugiau nei knygos — tai jauki erdvė bendravimui, mokymuisi ir kultūrai“, – pasakoja ji.
Kalbėdama apie literatūrą, Nijolė prisipažįsta perskaičiusi daugybę įsimintinų knygų, tačiau ypatingą vietą jos atmintyje užima švedų rašytojos Majgull Axelsson romanas „Balandžio ragana“.
„Tai labai stipri, jautri knyga apie gyvenimą tokį, koks jis yra – nepagražintą. Ji mane labai paveikė“, – sako bibliotekininkė.
Nijolė skaito įvairaus žanro literatūrą – istorinius romanus, psichologines dramas, gyvenimiškas istorijas, kriminalinius romanus. Tačiau ypatingiausias jos santykis su knygomis užsimezgė per… rožes.
Savo darželyje ji augina apie 130 skirtingų veislių rožių. Tarp jų – Davido Austino, „Rosen Tantau“, „Harkness“, „Delbard“ ir kitų selekcininkų kurtos veislės. Daugelis rožių pavadintos žymių žmonių, literatūros kūrinių ar jų veikėjų vardais, todėl Nijolė atrado savitą būdą pažinti pasaulį – skaityti per rožes.
„Jei rožė pavadinta rašytojo ar literatūros kūrinio vardu, ieškau daugiau informacijos apie jį, skaitau knygą, žiūriu filmus. Taip atsiveria vis naujos istorijos“, – šypsosi ji.
Taip jos rankose atsidūrė Džordž Eliot romanas „Malūnas ant Floso“, kurį teko užsisakyti per tarpbibliotekinį abonementą, nes Alytaus bibliotekose jo nebuvo. O rožė „Emily Brontë“ paskatino iš naujo atrasti garsiosios rašytojos gyvenimą bei romaną „Vėtrų kalnas“.
Dar viena rožė – „The Lark Ascending“ – Nijolę atvedė ir prie klasikinės muzikos: ji atrado Ralfo Vono Viljamso simfoninę poemą „Kylantis vieversys“.
Nors vasarą ir pavasarį daug laiko skiria sodui, ruduo ir žiema tampa laiku skaitymui bei naujiems literatūriniams atradimams.
Meilė gėlėms, pasak Nijolės, prasidėjo dar vaikystėje – nuo pasodintos pupos ir pievų žiedų. Šiandien ji kartu su kaimynėmis puoselėja daugiabučio aplinką, o rožės jos gyvenime tapo ne tik grožio, bet ir vidinės ramybės šaltiniu.
„Darbas su žeme ramina, atpalaiduoja po dienos rūpesčių ir suteikia vidinę pusiausvyrą“, – sako ji.
Paklausta, kokia gėle save apibūdintų, Nijolė nedvejodama atsako – rože.
„Rožė jautri visiems metų laikams, reikalaujanti daug meilės ir rūpesčio. Manau, esu panaši.“
Ypatingą vietą Nijolės gyvenime užima ir šeima. Nuotraukose, lydinčiose šį pasakojimą, įamžinta ne tik jos išpuoselėta gėlių karalystė, bet ir beveik 92-ejų mama. Abi jos turi gražią tradiciją – kasmet rengti fotosesiją tarp žydinčių rožių.
Bibliotekos lankytojams Nijolė linki atrasti knygas, kurios paliestų širdį, įkvėptų ar bent trumpam sustabdytų kasdienybės skubėjimą.
„Kartais netikėčiausi dalykai atveda prie gražių istorijų – net ir rožės.“
Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos inf.
Nuotr. iš asmeninio Nijolės Giedraitienės archyvo
