Alytuje nusileido mėnulis – taip prasidėjo tarptautinis teatrų festivalis COM•MEDIA. Beje, šių metų mėnulis – lengvas, pilkšvas, masyvus kamuolys, kurį už virvelės man išeinant iš teatro vedėsi festivalio techninis darbuotojas. Matyti suaugusį vyriškį, rimtai besirūpinantį už save gerokai didesniu tvirtai pripūstu mėnuliu, man buvo gražu.
Šis festivalis išskirtinis – nuo 2018 m. jis turi suaugusiems, jaunimui ir vaikams skirtas savarankiškas programas. Jaunimas renkasi į naktinę festivalio programą, pavadintą COM•MOON•A. Vaikams skirti spektakliai pažymėti pavadinimu COM•@. Sunku nepastebėti festivalio rengėjų originalumo: komedija, komuna, kometa. Dėmesys visiems – pagal amžių ir poreikius: kam reikia juokų, kam gaujos, kam magijos.
Paprastai festivalių tikslinė auditorija būna vienalytė – jei suaugusiems, tai suaugusiems. Jei vaikams – tai vaikams. Todėl teatrinė šventė, kurioje pagalvota apie visus, man atrodo neeilinė vertybė, kažkas, ką verta nusižiūrėti ir kitiems.
Šiemet dalyvavau programoje COM•@. Per vieną dieną į teatrą buvo galima nusivesti keturis skirtingo amžiaus vaikus, jeigu tiek turi. Pradėti su edukacinėmis „No Shoes“ teatro dirbtuvėmis patiems mažiausiems, tęsti su Andros Kavaliauskaitės režisuotu muzikiniu spektakliu „Voro vestuvės“, tuomet laikas Keistuolių teatro „Jonui Kareiviui“, ir galiausiai – dėmesys paaugliams: „No Shoes“ teatro spektaklis „Pasistengiau“.
Iš tiesų buvau nustebusi, kiek daug žmogiško jautrumo ir mėginimo užmegzti ryšį su ypatingu žiūrovu – vaiku – patyriau bėgant dienai. Visoje dienos programoje buvo galima justi beveik sutartinį skirtingų menininkų siekį – dėtis, kad linksminiesi, o po linksmybėmis padėti visą savo širdį. Šia prasme ypatingi – „Voro vestuvės“ ir „Pasistengiau“: nesibaigianti smagybė, gyvybė ir dinamika, kurioje apsčiai prikaišyta žinučių apie tai, kas dedasi mūsų viduje, kai liekame patys su savimi, ir pasidaro nelabai malonu.
„Voro veseilia“: padzūkuoti
„Voro vestuvės (Voro veseilia)“ – režisierės Andros Kavaliauskaitės electro-folk spektaklis / koncertas, kuriam ji pati parašė inscenizaciją, sukūrė dainų tekstus, be priekaištų atliko pagrindinę vokalinę partiją ir sukūrė unikalią vizualinę istoriją sekančius vis kintančius kostiumus. Ypatinga „Voro veseilios“ dalis – Pijaus Čeikausko kurta animacija, pasakojanti subtilią, beveik snaigės trapumo dramaturginę liniją, susiejančią Justino Marcinkevičiaus kūrinio esmę su šiandieninio vaiko gyvenimu. Berniukas baiminasi, kad gal saulę, o gal jį patį pavogs namuose gyvenantis voras. Ekrane matome animuotą tėčio ir vaiko susirašinėjimą žinutėmis, tykiai įgarsinamą aktorių. Šalia rodomos ištraukos iš laidos, kurioje kalbinamas a. a. gamtininkas Ričardas Kazlauskas, pasakojantis, su kokiais gyvūnais jam yra tekę gyventi viename kambaryje, ir kaip jam tai buvę įdomu. Spektaklio kūrėjai nesiūlo voro nei nebijoti, nei bijoti: jie tiesiog parodo, kad pasaulio istorijoje yra buvę žmonių, kurie nebijojo. Ir jie, panašu, buvo laimingi.
Didžioji šio kūrinio vertė – dzūkų kalba, meilė jai, kuri tvyro ore, ir pagarba tarmei, kurios čia mokoma neprikišamai. Išsaugoti mamą, išsaugant ir naudojant jos mylėtą tarmę nepaisant to, kad juokiasi vaikai, – toks berniuko tikslas. Rodosi, „Voro veseilia“ su visais mezga ryšį: su tarmėmis, su gyvūnais, su artimais žmonėmis, pajuokausiu – net su Marcinkevičiumi ir Kazlausku. Nors ką ten pajuokausiu – šie veikėjai čia atstovauja paraginimą vertinti tai, iš ko ir su kuo užaugome. Sulipdyti tiek daug naratyvų į vieną – sudėtinga užduotis, bet, regis, vykusi. Gal tik dainuojamojoje dalyje rodomasi kiek per intensyviai, per įnirtingai: išties užtektų tiesiog paprastai, ne per daug, nepasirodant. Nors gal tik dėl šios scenoje užkuriamos diskotekos vėliau taip švelniai, kaip į pūkus, įkrentama į tylius berniuko-tėčio intarpus tamsoje: čia galima pasiilsėti. Padzūkuoti. Čia švelnu ir minkšta.
„Jonas Kareivis“: paošti
Pasižiūrėti Keistuolių teatro spektaklio vaikams „Jonas Kareivis“ (režisierius ir dramaturgas – Aidas Giniotis), kuriame maišomos pačios įvairiausios visokių Jonų ir visokių Karaliūčių pasakos iš visokių kraštų, susirinko pilnut pilnutėlė Alytaus dramos teatro Didžioji salė. Ir nors Keistuolių teatro tradicijos per šitiek metų – berods, kokį trisdešimt, pasirodė nė kruopele nepasikeitusios, vis dėlto vaikai šiame spektaklyje ūžė ir ošė, turėjo aiškius favoritus ir buvo pasiruošę už gerąjį Joną prarėkti gerkles. Seniai nemačiau tokio visu kūnu vaikų įsitraukimo ne tiek į veiksmą, kiek į dramaturgiją. Kadangi joje buvo aiškūs protagonistai ir antagonistai, vaikams buvo ir lengva, ir smagu sirgti už geriečius ir atvirai piktintis blogiečiais.
Tiesa, ir tokio tradicinio teatro vaikams jau seniai nemačiau, gal dėl to nesijaučiau nuo tokios estetikos pavargusi ir galėjau šiuo bei tuo pasigrožėti. Pavyzdžiui, aktoriaus Mato Pranskevičiaus organišku geraširdiškumu, kurio buvo tiesiog sklidina scena. Rodėsi, kad jam gerojo Jono nė nereikia vaidinti – tokio sceninio nuoširdumo reikia paieškoti. Į akį krito ir Diana Kamarauskaitė – ilgą laiką tik klusniai vykdžiusi herojų paliepimus, galiausiai, visa kukli ir susimažinusi, ji ištiesė nugarą ir paprašė nei daug, nei mažai – ją mylėti. Dianos kuriamos veikėjos evoliucija – netikėta, tyli, bet labai paveiki. Savita pasirodė ir aktorė Aistė Rocevičiūtė – primindama veikiau Holivudą, nei lietuvišką sceną, aktorė liaudies tradicijose kūrė savaip šiuolaikišką žaismę, vėjavaikystę, kažką labai gaivališko ir savaip konstrastuojančio su tradicine spektaklio forma.
„Pasistengiau“: susikalbėti
Rytą pravedęs natūralumo ir atvirumo pilną edukaciją mažiesiems, aktorius Raimondas Klezys po pietų lipo į sceną, kad drauge su aktoriais Kristina Kulinič ir Andriumi Mockumi sutramdytų kaprizingą paauglių auditoriją. Kiekvieną kartą stebėdama šį aktorių / dramaturgą, negaliu atsistebėti, kaip jam pavyksta, išsaugant vidinį jautrumą, užmegzti tvirtą, kietą ir bet kokios hierarchijos atsisakantį ryšį su pačia nepatogiausia publika – ant kiekvieno kampo viską komentuojančiais, dėmesį sunkiai išlaikančiais paaugliais. Ir pastaba „išsaugant vidinį jautrumą“ čia yra esminė: jis neapsimeta kietu. Jis visą laiką išlieka savimi, t. y. išsaugo savo vertybes ir yra atvirai joms ištikimas. Jis nieko jiems neparduoda ir nieko iš jų neperka: tik ateina užmegzti ryšio. Ir kas kartą vis iš naujo randa kalbą, kurią suprastų susirinkęs jaunimas, kuriam greičiausiai čia ateiti liepė mokytoja. Dar nė karto nemačiau, kad Raimondui būtų nepavykę. Ir visada daugiausiai ploja tie, kurie buvo problemiškiausi.
Šįkart jie scenoje trise. Kristina Kulinič ne tik vaidina – ji ir parašė pjesę apie disleksiką, kuriam neišeina skaityti – laksto raidės. Šie aktoriai scenoje, paaugliams matant, skaito, lanko chorą, jame dainuoja apie šermuonėlį trumpakojėlį, paskui lanko teatro būrelį ir jame vaidina „Jūratę ir Kąstytį“. Tai, apie ką jie kalba, yra beprotiškai rizikinga – begalė erdvės būti nušvilptiems ir išjuoktiems. Žmonėms, kurie nėra buvę paaugliams skirtame spektaklyje, reikėtų paaiškinti, kad šiuolaikinis mokyklinis jaunimas yra drąsus, viską sako čia, dabar ir garsiai, beje, visai nebūtinai cenzūruotai.
Tai, kaip Ievos Jackevičiūtės režisuoto spektaklio „Pasistengiau“ komandai pavyksta pačiu laiku pasukti visą veikimo logiką, tiesiog išmuša iš vėžių ir be jokio pasipriešinimo nuginkluoja visą auditoriją. Spektaklio vidury, prieš pat „Jūratės ir Kąstyčio“ vaidinimą, aktorius Andrius Mockus ima improvizuoti – jis atsigręžia į publiką ir vieną po kito ima komentuoti tuos, kurie lig šiol komentavo spektaklį. Tai, ką jis išdarinėja, tiesiog atima kvapą. Jis nesismulkina ir netūpčioja aplink garbingą publiką kaip nusižeminęs menininkas – jis eina tiesus kaip žmogus, tik humoristiškai pakeltu tonu. Jam pasiekiami visi, ir visiems jis turi ką pasakyti. Visas šis ryšio užmezgimo asmeniškai ritualas įvelkamas į reikalą herojui visą auditoriją įtraukti į vaidinimą. Kažkas pūs kaip vėjas, kažkas lips į sceną. Bet nuo šios akimirkos čia niekas nebėra saugus ir neliečiamas: jei kažką pakomentuosi – tau bus pakomentuota atgal. Ir tai yra nuostabu.
Viskas spektaklio „Pasistengiau“ siužete yra neįtikėtinai paprasta, jautru, girdėta, mokykliška, gal net nebūtinai labai šiuolaikiška ir aktualu. Bet reikia pamatyti, kaip visa tai įkūnijama. Gal net pamatyti ne tik aktorius, bet – ir ypač – žiūrovus. Visa tai, kas dedasi šiapus, publikoje. Transformacija, kuri nutinka auditorijoje, yra apčiuopiama, tikra, matoma. Ir ploti atsistojus jų raginti nereikia – jie pirma atsistoja, tada iškelia rankas ir ploja, kaip čia pasakius... iš visos širdies.
„Pasistengiau“ baigiasi tradiciškai – meilės prisipažinimu. Man rodos, kažkuo panašiu baigėsi visi tos dienos COM•@ spektakliai. Visi jie dalinosi idėjomis, ką pasaulyje galima mylėti: saulę, vorą, tėtį, tarmę, Karaliūtę, Olandiją, klasiokę. O iš „Voro veseilios“ išsinešiau ir gražiausią girdėtą būdą tą meilę išpažinti: „Tėti, tu kvepi sniego kvietkuciais“.
Dovilė Zavetskaitė
