„Šis dienoraštis jokiu būdu nėra skirtas viešumai. Aš rašiau jį tik sau. Tuo atveju, jeigu aš žūčiau, dienoraštį prašau perduoti mano mielam broliui Kostui. Visų kitų, kuriems bus lemta gyventi ir rasti šį dienoraštį, aš prašau neskaityti jo, bet sunaikinti. Tai bus mano paskutinis pageidavimas.“
Gegužės 8-ąją, 17 valandą, Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje vyko Ritos Pauliukaitienės knygos „Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio pėdsakais“ pristatymas. Šis renginys pritraukė gausų būrį alytiškių, besidominčių istorija, Lietuvos laisvės kovomis ir rezistencija. Susirinkusieji – Lietuvos atsargos karininkai, mokytojai, istorikai, partizano giminaičiai, Alytaus gimnazijų bendruomenių atstovai ir kultūros veikėjai – buvo sužavėti jauno ideologo Liongino gyvenimo ir jo kovos istorijos. „Alytaus miesto savivaldybės vardu dėkoju už pažintį ir bendradarbiavimą, organizuojant Liongino Baliukevičiau Dzūko 100-ųjų gimimo metinių renginį, už postūmį dar kartą perskaityti „Dzūko dienoraštį“ ir įvertinti jį šių dienų aktualijų kontekste, sveikinu išleidus jau šeštąją prasmingą knygą, linkiu sveikatos, energijos ir kūrybinio polėkio jūsų svarbioje veikloje.“– sveikinimo žodį tarė Alytaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Vilma Liaukuvienė.
Nacionalinės švietimo agentūros vyriausiasis specialistas Vytuolis Valūnas šią Ritos Pauliukaitienės knygą pavadino vyšnia ant torto. „Šie metai – 2025-ieji yra ne tik Liongino Baliukevičiaus-Dzūko gimimo šimtmečio metai, bet ir simbolis šimtams Lietuvos partizanų, kurie nepabūgo kovoti už laisvę. Knyga – tai relikvija, kuri lieka ilgiems amžiams liudyti tiesą tada, kai mūsų jau nebus, kai mes patys negalėsime paliudyti. Būtent tai, dėl ko čia šiandien susirinkome yra vyšnia ant torto“, – kalbėjo Vytuolis Valūnas.
Ši knyga – tai išsami studija apie vieno žymiausių Lietuvos partizanų, Liongino Baliukevičiaus-Dzūko, dienoraštį. Šis dokumentas, rašytas 1948–1949 metais, ilgą laiką buvo saugomas KGB archyvuose ir tik po nepriklausomybės atkūrimo tapo prieinamas visuomenei.
Dienoraštyje atsiveria ne tik partizaninio karo realijos, bet ir gili asmeninė Dzūko refleksija apie tautos likimą, moralines dilemas bei viltį dėl Lietuvos laisvės. Nors pats autorius prašė po jo mirties dienoraštį sunaikinti, jame taip pat paliko žinutę būsimiems skaitytojams: jei Lietuva bus laisva – jis siunčia karščiausius sveikinimus; jei ne – linki dvasinės stiprybės. Ši prieštara tik dar labiau išryškina dienoraščio dokumentinę ir moralinę vertę.
Ritos Pauliukaitienės knyga siekia ne tik pristatyti Dzūko dienoraštį, bet ir atskleisti jo asmenybę bei istorinį kontekstą, kuriame jis gyveno ir kovojo. Tai svarbus indėlis į Lietuvos rezistencijos istorijos pažinimą ir atminimą. Autorius, kaip pažymi tyrinėtojai, buvo žmogus, kurio pasaulėžiūra susiliejo su tautos idėja. Pasak Algirdo Greimo, tauta niekada neveikia visa, tačiau tam tikrais istoriniais momentais ji įsikūnija per individus – tokius kaip L. Baliukevičius.
Dienoraštyje iškyla tragiška idealisto figūra, gebanti drąsiai pažvelgti į save ir aplinkinį pasaulį. Šiame „sielos veidrodyje“ atsispindi slapčiausios mintys, abejonės, viltys, troškimai ir siekiai. L. Baliukevičius dažnai grįžta į praeitį – vaikystės prisiminimus, belaisvių stovyklų išgyvenimus, pirmuosius partizanavimo metus. Dienoraštyje kasdienybės vaizdai persipina su giliomis įžvalgomis apie tautos ir valstybės išlikimo problemas.
Karštas patriotizmas ir neapykanta okupantui Dzūko tekstuose netrukdo jam kritiškai vertinti prieškario Lietuvos: politikų trumparegiškumo, vidinių rietenų, pseudopatriotizmo ir bailios valdžios laikysenos lemtingais tautai momentais. Ši kritika parodo ne tik autoriaus sąmoningumą, bet ir jo moralinį stuburą – principinę laikyseną tautos likimo akivaizdoje.
