Kiekvienas medis turi savo atmintį – žieduose, rievėse, šakų vingiuose slypi laikas, praeities vėjai ir žmogaus gyvenimo ženklai. Tautodailininkas Žilvinas Švabauskas tiki, kad medyje glūdi ne tik žaliava, bet ir paslaptis, kurią galima išlaisvinti kūryba. Jo drožiniai – tai ne tik buities daiktai, bet ir tylūs pasakojimai apie protėvių patirtį, apie kasdienybę, kurioje paprastas kaušas ar šaukštas buvo neatskiriama gyvenimo dalis.
„Drožinėti pradėjau dar vaikystėje. Pamenu, kad visada lakstydavau su peiliu ir vis kažką bandydavau išpjaustyti iš medžio“, – pasakoja Žilvinas. Jo pirmieji darbai buvo žaidimo ir smalsumo vaisius, tačiau kartu – ilgo kelio pradžia.
Paauglystė Žilvinui buvo lūžio metas – iš vaikystės žaidimo su peiliu ir medžio šakelėmis jis perėjo prie rimtesnio, nuoseklaus darbo. Būtent tada į gyvenimą atklydo šaukštų drožyba. Paprastas buities įrankis, kurį dažnas priima kaip savaime suprantamą, jam tapo savotiška kūrybos laboratorija.
„Pradėjau drožinėti šaukštus, begalę šaukštų, tai buvo kaip manija pagaminti kažką naujo, kitokios formos ir vis iš kitokio medžio“, – prisimena jis. Kiekvienas šaukštas buvo naujas bandymas, iššūkis, galimybė ieškoti tobulesnės linijos ar atrasti kitą medienos charakterį.
Šis nuolatinis troškimas „išgauti naują formą“ augino kūrėją ir atvėrė gilesnius tautodailės klodus. Pamažu šaukštai virto tiltu į platesnį tradicijos pažinimą – į dubenėlius, kaušus, indus, kurie seniau buvo neatsiejami nuo kaimo kasdienybės. „Ilgus metus man sukosi ta mintis apie dubenėlius, kuriuos vis matydavau senose trobose. Prieš dešimt metų gimė mano pirmasis kaušas“, – sako Žilvinas.
Pasak tautodailininko, mediena jam nėra tik priemonė ar darbas. Ji reikalauja ypatingo ryšio, susitikimo. „Mediena renkuosi pats. Ieškodamas miške, ten praleidžiu daug laiko. Kažką įdomesnio „parsitįsiu“ namo. Daugumai tai tik medžio gabalas, man tai – kažkas, žaliava, grožis, kurį galiu išlaisvinti.“
Drožyba tapo neatsiejama Žilvino gyvenimo dalimi – tai ir savotiška meditacija, ir amatas, ir kūryba. „Drožyba man tai kaip nusiraminimo būdas, amatas, kūryba. Savo gaminiams skiriu daug laiko. Tai kūriniai, kurie turi istoriją, prasmę, šilumą, ilgaamžiškumą, kuriuos galima perduoti iš kartos į kartą.“
Jo drožiniai – šaukštai, dubenys, kaušai – atrodo tarsi atklydę iš praeities, tačiau kartu jie gyvena ir šiandienos žmogaus rankose. „Paėmus į rankas jauti, kad tai yra kažkas neįprasto, stebuklingo, kažkas, ką laikai savo rankose, kaip ir tavo protėviai.“
Vis dėlto šio grožio supranta ne kiekvienas. Žilvinas neslepia, kad kartais jo kūrybos vertė lieka nepastebėta. „Aplinkiniai žmonės ne visi supranta tą grožį ir nevertina, to, ką mato. Tik maža dalis žmonių pamatę šitokį gaminį džiaugiasi, kad gali prisiliesti prie tautinio paveldo, prisimena vaikystėje turėtus, matytus senelių daiktus. Džiaugiasi, kad tautodailė neišnyko.“
Galbūt todėl dauguma jo darbų nėra parduodami. Jie lieka kaip unikalios istorijos, tarsi brangiausi paveldėti daiktai, kurių vertę nusako ne pinigai, o prasmių sluoksniai. „Dauguma pagamintų darbų neparduodami, nes jie nėra įkainuojami, vienetiniai ir unikalūs.“
Žilvino Švabausko kūryba – tai tylus dialogas su medžiu ir istorija. Jo darbai liudija, kad tautodailė šiandien nėra tik muziejinis reliktas. Tai gyva tradicija, kurioje kiekvienas drožtas šaukštas ar dubuo yra tiltas tarp praeities ir dabarties, tarp protėvių rankų ir mūsų kasdienybės.
Tautodailininko darbus galite pamatyti Alytaus miesto savivaldybės administracijos I a. parodų galerijoje visą rugsėjo mėnesį.
Kultūros skyriaus informacija, nuotraukos Žilvino Švabausko.
