Liepos 4-ąją, penktadienį, Alytaus rajone, Meškasalio kaime, įvyko išvažiuojamasis Alytaus miesto savivaldybės Etninės kultūros koordinavimo tarybos posėdis. Tačiau šį kartą susitikimas vyko ne savivaldybės posėdžių salėje, o jaukioje, gėlėmis apsodintoje Marytės Gilevičienės sodyboje, kur tarp vaismedžių, darželių ir šviesą spinduliuojančio medinio kryžiaus, alsuoja gyva tradicija.
Marytė Gilevičienė – viena iš penkių Alytaus krašte pripažintų Margučių marginimo vašku tradicijos, įrašytos į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, saugotojų. Jos šeimos margučių raštų istorija siekia net penkias kartas – tai tradicija, perduodama ne tik vašku, bet ir širdimi.
„Man marginti – tai ne darbas, tai būdas būti su savimi ir su protėviais“, – sako Marytė. Jos namuose velykiniai kiaušiniai virsta tikrais meno kūriniais, kruopščiai marginami vašku, naudojant archajiškus raštus ir simbolius.
Tačiau šis talentingas žmogus neapsiriboja tik margučių menu. Pastaraisiais metais Marytė atrado dar vieną veiklą – sodų rišimą. Tik ne iš tradicinių ruginių šiaudų, kaip dažnai daroma, o iš smilgų, liaudiškai vadinamų „kiškio ašarėlėmis“. Šie gležni stiebeliai renkami pievose, kruopščiai džiovinami, karpomi ir rūšiuojami, kol galiausiai virsta šviesos ir tylos kupinais šiaudiniais sodais.
Marytės sodyba – tarsi gyvas muziejus, kuriame kasdienybė pinasi su tradicija. Kiemas pasitinka tvarkingais gėlynais, vaismedžiais, kruopščiai prižiūrėtais darželiais ir pagarba kiekvienam atvykusiam. Tarybos nariai ne tik susipažino su menininkės veikla, bet ir aptarė galimybes pakviesti ją vesti edukacijas mokyklose – kad jaunoji karta galėtų ne tik pamatyti, bet ir prisiliesti prie gyvosios kultūros.
Augusi keturių vaikų šeimoje kartu su tėvais ir seneliais, Marytė išmoko esminių dalykų – pagarbos, meilės ir darbštumo. „Pas mus visada buvo pakankamai maisto, vietos ir šilumos. Niekas nesiskundė, kad sunku – buvo įprasta dirbti, padėti vieni kitiems, gyventi kartu“, – prisimena Marytė.
Tyliai, bet atkakliai, Marytė Gilevičienė tęsia savo šeimos istoriją, kartu rašydama ir visos mūsų kultūros istoriją – vašku, smilgomis ir širdimi.
